DANUTĖ RUSECKAJA. MERGYTĖ IR JOS DRAUGĖ KATYTĖ (EDUKACIJAI)
– O, kokia graži katytė! – sušukau, pamačiusi ant medžio šakos didelę katę. – Koks tavo vardas?
– Aš – lūšis, mūsų vardais niekas nevadina.
– Galima? Aš tave vadinsiu Katyte.
– Katyte? – nustebo lūšis. – Bet gi aš – katinių šeimos plėšrus žinduolis, didesnė net už aviganį šunį.
– Ką tu čia veiki?
– Medžioju, – suurzgė lūšis, dėbtelėjusi į mane.
– Čia? – nustebusi paklausiau.
– Dažnai medžioju miško pakraščiuose, laukymėse, atželiančiose kirtavietėse…
– O ką tu valgai? – smalsiai paklausiau.
– Peles, pelėnus, kiškius, stirnas, elnius, rečiau paukščius, bet dažniausiai pasirenku silpnesnius, paliegusius žvėrelius.
– Oho, — nustebau. – Juk elniai ir stirnos didesni už tave. Kaip tu juos įveiki?
– Aš puolu juos netikėtai, jie sutrinka ir pasiduoda. Drąsūs ir ryžtingi nuveja mane. XX a. pirmoje pusėje mes Lietuvoje buvome beveik išnykusios. Vėliau, kai pagerėjo gamtos apsauga, mitybos sąlygos ir sumažėjo vilkų, mūsų, lūšių, ėmė gausėti.
– O kur tu gyveni? – paklausiau.
– Daugybė mano giminaičių gyvena Sibire, nemažai jų gyveno Europoje ir Azijoje, o artimiausi mano giminės įsikūrė Lietuvoje, Biržų, Karšuvos, Žaliojoje giriose, Taujėnų – Užulėnio, Kulių, Rokiškio rajone ir keliuose kituose miškuose.
– Kodėl taip įtariai žiūri į mane?
– Nemėgstu žmonių, man jų draugija nepatinka, – paniekinamai pažvelgė į mane lūšis. – Jie medžiodami išnaikino daug mano giminaičių, rytinėje ir vidurinėje Europos dalyje mūsų visai neliko, todėl nuo 2000 metų mes, lūšys, įrašytos į Raudonąją knygą. Mums labiausiai patinka spygliuočių ir mišrūs miškai su tankiu pomiškiu, išvartomis, pelkėtais plotais. Štai ir aš įsitaisiau tavo senajame miške. Labiausiai mėgstu vienumą. Tik nuo sausio vidurio iki kovo mėnesio ieškau draugo, nes noriu turėti mažylių. Tada po išvartomis įsirengiu guolį ir laukiu gegužės mėnesio, kol gims 2 – 3 jaunikliai. Aš juos žindau beveik 3 mėnesius, nors jie jau nuo dviejų pradeda ėsti mano atneštą maistą. Man ir mano giminaičiams labai nepatinka, kai kertamas miškas, medžiojama, lankomasi ar poilsiaujama mūsų gyvenamose vietose, nes pritrūksta gyventi ir medžioti tinkamų buveinių.
Staiga lūšis sukluso. Iš toli pasigirdo skambutis. Ji nė neatsisveikinusi šoktelėjo nuo medžio šakos ir nukūrė gilyn į mišką.
– Kur tu, Katyte?! – sušukau, bet vietoj atsako pajutau šiltą mamos ranką ir išgirdau žodžius:
– Kelkis, dukryte, laikas pusryčiauti ir eiti į mokyklą.
Šiandien eisiu anksčiau miegoti. Gal vėl sutiksiu savo draugę Katytę?..
© Danutė Ruseckaja (Katkauskaitė)